paveikslelis1

Meilė Lukšienė – daugybės švietimo srities knygų autorė ir bendraautorė, yra dirbusi mokytoja, universiteto dėstytoja, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Ji buvo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė bei viena iš Lietuvos švietimo reformos kūrėjų.

Meilė Matjošaitytė-Lukšienė gimė 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje (Austrija). Kilusi iš visuomenei ir kultūrai nusipelniusios Janulaičių šeimos. Didžiausią įtaką Meilės vertybių formavimuisi turėjo jos mama – gydytoja Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė (1880–1978), bei įtėvis – garsus pedagogas Stasys Matjošaitis-Esmaitis (1877–1949). Matjošaičių namai išsiskyrė darbo ir kūrybos kultu, juose didžiausias dėmesys buvo skiriamas visuomenės reikalams. Tai ir išugdė pilietiškai brandžią, laisvą būsimos mokslininkės asmenybę.

1924–1931 m. M. Lukšienė lankė J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių inteligentų įsteigtą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje lietuvių kalbą dėstė ir jos įtėvis S. Matjošaitis. Vėliau tęsė mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Pradžioje pasirinko chemijos studijas, tačiau jau po metų perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, kalbotyrą, prancūzų kalbą ir literatūrą, pedagogiką.

1938 m. baigė universitetą, įgijo lietuvių literatūros istorijos specialybę (pagrindinė) ir lietuvių kalbotyros, prancūzų literatūros, pedagogikos specialybes (šalutines). Po studijų ji mokytojavo Kauno rusų ir Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnazijose, kuriose dėstė lietuvių kalbą.

1944 m. pradėjo dėstyti Kauno valstybiniame universitete.

1949 m. šio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus iš Kauno į Vilnių tęsė dėstytojos darbą Vilniaus universitete.

1951 m. buvo paskirta Lietuvių literatūros katedros vedėja. Kartu su profesoriumi V. Mykolaičiu-Putinu rengė naujas lietuvių literatų kartas. Tarp jos studentų buvo būsimi rašytojai Just. Marcinkevičius, J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova, J. Aputis.

1958 m. apkaltinta nacionalizmu, nutolimu nuo marksizmo buvo atleista iš katedros vedėjos pareigų ir pašalinta iš universiteto. Nepaisant įvairiausių persekiojimų, M. Lukšienė ir toliau palaikė gerus santykius su VU Lietuvių literatūros katedros buvusiomis kolegėmis V. Zaborskaite, I. Kostkevičiūte, A. Rabačiauskaite, S. Litvinaite ir kt.

1959 m. ją priima Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas (nuo 1973 m. – Pedagogikos institutas, nuo 2001 m. – Ugdymo plėtotės centras), kuriame iki 1997 m. dirbo moksline bendradarbe. Čia M. Lukšienė imasi tyrinėti Lietuvos švietimo istoriją. Parašo dvi dideles monografijas: Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmojoje pusėje (1970; už ją autorei suteikiamas pedagogikos mokslų daktarės laipsnis) ir Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje XVIII a. antroji pusė ir XIX a. pirmoji pusė (1985).

1988 m. kartu su kolegomis sukuria Tautinės mokyklos koncepciją. Prasidėjus tautiniam atgimimui 1988 m. Meilė Lukšienė, kaip viena iš autoritetingiausių Lietuvos mokslininkių, išrenkama Lietuvoje kylančio judėjimo – Sąjūdžio, tapusio svarbiausia Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. jėga, iniciatyvinės grupės nare. Kartu su poetu Justinu Marcinkevičiumi atidaro steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ir jam pirmininkauja. Suvažiavime pasako programinę kalbą – ji įspėja, kad tautos kelias į tikrąją laisvę neišvengiamai bus sunkus ir ilgas, kad jo sėkmė priklausys nuo visuomenės gebėjimo mokytis ir moraliai augti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji subūrė Lietuvos Respublikos švietimo reformos grupę, buvo viena pagrindinių pirmosios nepriklausomos Lietuvos švietimo koncepcijos ir su ja susijusių švietimo dokumentų kūrėjų. Daug dėmesio skyrė Lietuvos visuomenei naujų švietimo principų – humaniškumo, demokratijos, tautiškumo – aiškinimui viešose diskusijose ir visuomenės informavimo priemonėse, švietimo ir kultūros ryšiams.

1997 m. pasitraukė iš užimamų pareigų institute ir atsidėjo kūrybinei veiklai.
Įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui M. Lukšienė tapo Lietuvos švietimo reformos sumanytoja ir vykdytoja, pagrindinių direktyvinių dokumentų Tautinės mokyklos koncepcijos (1988), Lietuvos švietimo koncepcijos (1992), Lietuvos švietimo reformos gairių (1993), Bendrojo lavinimo mokyklos programos (1994), Bendrojo išsilavinimo standartų (1997) bendraautore, redakcinės grupės nare. Kai pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo svarstoma nauja Lietuvos švietimo strategija, M. Lukšienės parengta Tautinės mokyklos koncepcija tuomet Seime nesulaukė pritarimo ir 1992 m. nebuvo priimta.

2004 m. ji tapo vienintele lietuve apdovanota vienu iš garbingiausių UNESCO apdovanojimų – Jano Amoso Komenijaus (Jan Amos Comenius) medaliu už asmeninį indėlį moksliškai ir praktiškai įtvirtinant švietimą kaip valstybės kūrimo pagrindą. Šis UNESCO apdovanojimas skiriamas už ypač svarbius nuopelnus švietimo srityje. Apdovanojimo tekste parašyta: Ponia Lukšienė yra europinio ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, reikšmingai prisidėjusi prie demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo raidos. Mokslininkei taip pat suteikti Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiojo kryžiaus (2003 m.) ir Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklo (2007 m.) apdovanojimai.

M. Lukšienė mirė 2009 m. spalio 16 d. Palaidota Vilniuje, Antakalnyje, Saulės kapinėse, greta savo vyro Kazimiero.

2011 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje UNESCO generalinės konferencijos 36-ojoje sesijoje habil. dr. Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės paskelbtos UNESCO 2013-aisiais minima sukaktimi. UNESCO dėmesys šiai visuomenės veikėjai skiriamas už itin svarbų vaidmenį vystant modernią švietimo sistemą bei ugdant demokratišką lietuvių bendruomenę.

ml_gimines_medis

 

mluksiene

KODĖL MŪSŲ MOKYKLA VERTA MEILĖS LUKŠIENĖS VARDO?

Mes turime jaustis pasaulyje normalūs žmonės – nei girtis, nei savo vėliavomis mosuoti, bet paprastai mokėti bendrauti ir nauja pasakyti ar parodyti, pasidalinti,“ – tai dar viena Meilės Lukšienės mintis, kuria vadovaujasi ir mūsų mokykla. Meilė Lukšienė giliai žvelgė į ateitį, tikėdamasi, kad žmogus nepraras savo žmogiškųjų savybių, kurias gali sumenkinti pasipūtimas. Nedera pamiršti, kaip reikia bendrauti su aplinkiniais, dalintis turimomis žiniomis, parodyti kažką naujo. Viso to mus moko mūsų mokytojai, formuojantys mūsų moralines vertybes bei mąstymą. Jie užtikrina mūsų išsilavinimą, tobulėjimą bei mokymąsi atveriant duris į platesnį pasaulį. Svarbiausia, kad einant pasirinktu keliu, nenukryptume į šalį, nepasiduotume pagundoms viską gauti paminant kitų teises. Ne veltui Meilė Lukšienė yra pasakius: „Prieš akis – nelengvas darbas“. Svarbiausia nepasiduoti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų, kurie anksčiau ar vėliau bus pasiekti, tiesiog reikia žingsniuoti pirmyn. Tikrai žinau, kad ir mes ateity ne vėliavomis mosuosime, o dalinsime tuo, ką išmokome, ką gavome būtent čia. Gytis, 10 kl.

Mūsų mokykloje siekiama, kad kiekvienas vaikas pasijustų tarsi namuose, jaustųsi tarsi šeimos narių apsupty. Garsi pedagogė   Meilė Lukšienė sakė: „Atėjau iš šeimos, kur lietuvių tautos kultūros klausimai buvo gyvi jau nuo lopšio“. Ji teigė, kad šeima yra bet kokių moralinių vertybių pamatas,  kad tik ji gali išugdyti meilę savo tautai, jos kultūrai, papročiams. Šeima- tai gyvenimo ramstis, ji mus lydi visur ir visada. Visa tai, ką pasiimsime iš tėvų, perduosime ir savo vaikams. Visa tai, ką mums duos mūsų mokykla, perduosime kitoms, ateities kartoms. Meilės Lukšienės patriotizmą formavo šeima, mums šį jausmą diegia mūsų mokykla. Mūsų mokytojai sako, kad kiekvienas iš mūsų turime saugoti ir puoselėti tautos vertybes, o valstybėje būtų skleidžiama tąsa- perduodamos meilės kalbai, tautai, tėviškei, kultūrai bei artimam žmogui idėjos.  Greta, 11 kl.

Meilė Lukšienė teigė, kad „visi mokomės dialogo, mokomės atsiplėšti nuo savo siauroko žiūros lauko ir projektuoti ateitin“. Šita mintis atsispindi ir mūsų mokyklos aplinkoje, nes čia mokytojai stengiasi visais būdais praplėsti mūsų mokinių akiratį. Mes piešiame, lipdome, rašome, vaidiname, lankomės teatruose, muziejuose, parodose, diskutuojame ir analizuojame, mes kuriame, bandome viską, kas mums siūloma, tarsi sugerti, sukaupti, nes žinome, kad šito reikės ateity. Mums nepakanka vien paprastų buitinių dalykų, mes norime plėsti savąjį akiratį.  Meilės Lukšienės mintis mums labai artima, ji nusako mūsų pačių ateities viziją. Justina, 12 kl.

Nes labai geri vaikai ir mokytojai. Agnė, 5 kl.

Nes mūsų mokykla panaši į Meilę Lukšienę savo gerumu. Ingrida, 5 kl.

Nes yra labai daug gerų mokinių. Karina, 5 kl.

Nes mūsų mokykla yra pirmoji lietuviška mokykla. Emilija, 5 kl.

Nes čia yra MEILĖ. Gytis, Edgaras, 5 kl.

Nes čia daug gerų sportininkų. Lukas, 5 kl.

Nes čia lankėsi  ir lankosi daug įžymių žmonių. Danielius, 6kl.

Nes ši pedagogė domėjosi šiuo kraštu, o mūsų mokykla yra pirmoji lietuviška mokykla Pietryčių Lietuvoje. Inesa, 6 kl.

Nes aš šioje mokykloje esu laiminga ir manau, kad kitiems mokiniams čia irgi gera mokytis. Guoda, 6kl.

Nes ji moko mylėti ir branginti savo kraštą ir juo didžiuotis. Ilona, 7 kl.

Nes čia dirba patys nuoširdžiausi pedagogai. Monika, 9b kl.

Nes čia puoselėjama mūsų gimtoji lietuvių kalba, o visi mokiniai ir mokytojai priimami su  MEILE. Agata, 9b kl.

Nes čia vyksta daug prasmingų, įdomių renginių. Tomaš, 9b kl.

Nes mūsų mokytojai skatina tikėti ir pasitikėti savimi. Edvardas, 9b kl.

Nes čia ir mokiniai, ir mokytojai myli vienas kitą. Dominykas, 12 kl

Nes čia nėra patyčių ir ramūs mokiniai. Ričardas, 12 kl.

Nes ji išsaugojusi savo senas tradicijas. Aloyzas, 12 kl.

Nes tai sena mokykla, kurioje saugomos senosios tradicijos. Miroslavas, 12 kl.

Nes mūsų mokykla yra daugiau pažengusi negu daugelis kitų mokyklų. Margarita, 12 kl.

Nes tai pati geriausia mokykla, kur mokiniai stengiasi mokytis. Julijana, 12 kl.

Nes mokyklos vaikai yra draugiški ir geri. Edgaras, 12 kl.

Nes ji yra moderni, čia daug kompiuterių, projektorių, tvarkinga aplinka, čia dirba profesionalūs mokytojai, vyrauja draugystė. Andrius, 12 kl.

Nes mūsų mokykla yra viena pirmųjų, kurioje vyresnieji dalijasi savo patirtimi su jaunesniaisiais,- vykdoma savanorystė. Agnieška, 12 kl.

Nes mūsų mokykla yra pirmoji lietuviška mokykla Pietryčių Lietuvoje, kurioje mokosi mokiniai, nuo kurių priklauso Lietuvos ateitis. Justyna, 12 kl.

Nes mokykloje aukštas bendravimo lygis, didelis dėmesys skiriamas mokiniui. Aleksandras, 12 kl.

Nes mokykloje vyrauja draugiški santykiai, todėl jai tinka žodžiai ,,mokykla su MEILE“. Angelina, 12 kl.

Nes mūsų mokykloje mokiniai skatinami mokytis ir įgyti kuo daugiau žinių. Mokytojai stengiasi visais įmanomais būdais praplėsti mūsų mokinių akiratį. Diana, 12 kl.

Nes čia draugiškas mokytojų kolektyvas ir vaikai. Robertas, 12 kl.

Nes mūsų mokykla spinduliuoja meilę. Lešekas, 12 kl.

Nes mokykla skiepija mums patriotizmą ir meilę draugams. Ivona, 12 kl.