Edukacinė išvyka į Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų
Straipsnio data 2018-11-13
Artėjant egzaminams kiekvienas abiturientas stengiasi kuo geriau jiems pasiruošti, todėl sugalvojome savo ugdymo procesą paįvairinti ir surengti edukacinę išvyką į vieno privalomo literatūros kurso autoriaus – Vinco Mykolaičio-Putino – memorialinį butą-muziejų (Tauro g. 10–3). Ekskursija vyko lapkričio 13-ąją, todėl tą dieną grupė ketvirtos klasės gimnazistų, lydimi lietuvių kalbos mokytojos, išvyko į Vilnių.
Maloniai mus pasitikusi muziejaus gidė papasakojo, kad šiame name 1940–1944 m. gyveno su universiteto veikla susiję asmenys: Mykolas Biržiška, Konstantinas Jablonskis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Balys Sruoga ir kiti. Vincas Mykolaitis-Putinas trečiame šio namo bute įsikūrė po rašytojo Balio Sruogos mirties ir praleido čia dvidešimt gyvenimo metų, ištisą savo vėlyvosios kūrybos laikotarpį. Muziejus įkurtas 1981 m., o lankytojams duris atvėrė 1986 metais.
Mokiniai muziejuje apžiūrėjo tris memorialinius kambarius: rašytojo darbo kabinetą, svetainę ir miegamąjį. Gidė papasakojo, kad kambarių paskirtis keitėsi, nes pokario metais bute gyveno daug žmonių. Pro didžiojo kambario langą atsiveria vaizdas į Tauro kalną, erdvus balkonas buvo apsodinamas pelargonijomis. Rašytojo darbo kambarys – kūrybinio susitelkimo vieta. Čia rašytojas kurdavo, ruošdavosi paskaitoms. Muziejuje sukaupta apie 5000 eksponatų. Rinkinį sudaro autentiški rašytojo baldai, knygos, paveikslai, pianinas, radijo aparatas, iš užsienio atsivežti suvenyrai.
Mokiniai žiūrėjo skaidres apie Vinco Mykolaičio-Putino – intelektualo, puikaus literatūros žinovo, vieno žymiausių lietuvių poetų simbolistų, pirmo lietuvių psichologinio intelektualinio romano autoriaus – gyvenimą, klausėsi jo skaitomų tekstų įrašų. Rašytojo vyraujantį motyvą galima būtų apibrėžti vienu žodžiu – kūryba. Jo, kaip kūrėjo, idealas – laisva, savarankiška, humanistines vertybes išpažįstanti asmenybė. Vinco Mykolaičio-Putino žodžiais, „kūryba yra nuolatinis ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio. Dėl to ji yra ir nuolatinė kančia – prometėjiška pastanga sau dievišką paveikslą ir pranašumą laimėti. Bet tokia pastanga yra verta gyvenimo!..“
Lietuvių kalbos mokytoja Daiva Stakišaitienė
