Jaunųjų miško bičiulių stovykla „Mūsų žalioji vasara“
Straipsnio data 2017-06-20
Birželio 20 d. Į Girulių poilsiavietę, kur vyko stovykla „Mūsų žalioji vasara“ , susirinko apie šimtas gamtos mylėtojų, jaunųjų miško bičiulių. Vaikai į stovyklą galėjo patekti būdami aktyvūs būrelio veiklose, dalyvaudami konkursuose ir kituose projektuose. Iš mūsų, Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos, keliavo dvylika miško bičiulių.
Stovykla vyksta jau ne pirmus metus, todėl daugelis iš mūsų labai norėjo susitikti su seniai matytais draugais bei vadovais. Vos tik atkeliavusius, mus pasitiko „Muitinė“, kur buvo patikrinti mūsų lagaminai. Vėliau turėjome laiko apsistoti, apžiūrėti aplinką, kurioje gyvensime ateinančias šešias dienas. Gyvenome mažuose nameliuose po keturis, todėl jau iš karto susipažinome su savo kambariokais. Jau pirmą dieną turėjome burių prisistatymą ir susitikimą su girininku Raimondu Ereminu, kuris papasakojo apie gamtos svarbą žmogui, tinkamą elgesį su ja. Antroji diena prasidėjo nuo skanių Vidos ir Mindaugo pusryčių, o po jų, su kitais būriais keliavome prie jūros, kur žaidėme pažintinį žaidimą „Miško ekosistema“. Žaidimas buvo linksmas, su savimi išsinešėme daug informacijos, kuri tikrai gerai įsiminė. Po skanių pietų keliavome į juodąją tvirtovę, kur mus pasitiko labai malonus gidas, jis papasakojo apie bunkerį, jame kažkada vykusius veiksmus ir ten esančius daiktus. Vienas iš įsimintiniausių dalykų buvo išgirstas tikrojo sprogimo garsas, apie kurį dalinomės įspūdžiais dar visą likusią dieną. Grįžę į stovyklavietę, pradėjome ruoštis talentų vakarui. Nors sugalvoti daug talentų buvo nelengva, mūsų būriai tai padarė. Pristatėme bendrą dainą iš šokį, vėliau vakarą tęsė kitų dalyvių pasirodymai. Trečiąją dieną, po pusryčių, susėdus visiems ant pievelės, klausėmės paskaitos apie vilkus, kurią vedė buvusi ASU dėstytoja Renata Špinkytė – Bačkaitienė. Paskaita buvo labai įdomi, nes jos metu sužinojome negirdėtų ir netikėtų faktų apie vilkus. Po pietų vykome į Palangos gintaro muziejų ir Palangos botanikos parką. Muziejuje turėjome galimybę išgirsti ten esančių eksponatų istoriją, apžiūrėti viską iš arčiau.
Ketvirtos dienos rytą visi susirinko į Boriso Belchevo paskaitą „Gamtos fotografavimas“ . Sužinojome kaip nelengva sukurti paukščio iš arčiau nuotraukų, kurias galime matyti internete kiekvieną dieną. Juk tam reikia skirti nemažai laiko ir būti visiškai nepastebimam! Po skanių pietų, keliavome į prie bunkerių, kur turėjome padaryti kelis darbus, kurie tikrai nebuvo labai sunkūs: patvarkyti takelį, kopas bei pavalyti dulkes bunkerio viduje. Grįžę į poilsiavietę, pavakarieniavę, laukėme naktinio žygio. Turėjome daug laisvo laiko, per kurį bendravome su vadovais bei kitais stovyklos dalyviais. Kai sutemo, išsiruošėme į naktinį žygį, kuriame turėjome įveikti užduotis, verčiančias gerai pagalvoti, netikėtus sprogimus ir dar daug visko. Penktąją dieną pradėjome kiek vėliau nei visada, turėjome daugiau laisvo laiko. Stovyklos laikotarpiu laiką tarp paskaitų ir išvykų leidome kartu su vadovais Sauliumi ir Egle. Jie buvo paruošę daug įdomių žaidimų, kurie leido labai suartėti mūsų būriams, darė mus viena komanda. Tą pačią dieną turėjome ir protmūšį apie gamtą ir gyvūnus, kuriame mano komanda laimėjo trečiąją vietą. Šeštos dienos rytą visi susirinko lektorės Zigmantės Petrauskienės paskaitoje „Viešas kalbėjimas“ . Ši paskaita įsiminė daugumai, nes buvo labai įdomi (lektorė puikiai žinojo ir suvokė savo dėstomą temą) ir iš jos sužinojome daug naujo ir reikalingo kalbant viešai. Po paskaitos turėjome galimybę ir patys pakalbėti viešai. Susiskirstę į komandas turėjome laiko pasiruošti kalbą „Kodėl esame verti to šokolado, kuris guli ant stalo“. Pristačius kalbas, komisija išrinko grupę, kuriai padovanojo visą dėžę šokolado. Po paskaitos, turėjome laiko pasiruošti vakaro būrių pasirodymams – kaip ir visi, turėjome sugalvoti pasaką: kas kūrė jos siužetą, o kas jau darėsi grimą. Visi pasipuošę, persirengę kostiumais susirinko stovyklavietės salėje, kur vyko paskutinis šios stovyklos bendras renginys. Po jo tęsė vakarienė, diskoteka ir laiškų skaitymas. Kiekvieną vakarą stovykloje vadovai Martynas ir Saulius skaitė viešus laiškus ir dalino asmeniškus. Buvo labai geras jausmas gauti laiškelį, o dar malonesnis jausmas buvo klausyti katino Girulio laiškus. Iki pačios stovyklos pabaigos niekas nežinojo, kas gi slepiasi po šiuo slapyvardžiu ir rašo tokius ilgus ir nuoširdžius laiškus. Paskutiniąją dieną buvo ypač liūdna klausyti skaitomų laiškų, nes dauguma jų buvo skirti atsisveikinimui. Nenorėjome atsisveikinti su draugais, kurie tapo be galo artimi, buvo labai liūdna, nes gyvename taip toli vienas nuo kito…
Stovykla buvo nuostabi. Galbūt nebuvo labai patogių sąlygų gyventi, bet čia svarbiau ne kaip tu gyveni, o su kuo tu praleidai šitą laiką. Žaidimai, žygis, laiškai – viskas tai buvo neužmirštama. Atėjus pirmadieniui, apibendrinome stovyklą, susikrovėm lagaminus ir ramiai laukėm savo autobusų. Su ašaromis akyse atsisveikinom, padėkojom visiems už šias nuostabias dienas ir susitarėm susitikti čia pat dar ir kitais metais.
Inesa Baranovska,
Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazija, JMB „Lūšiukai“
