IIIG klasės mokinių edukacinė išvyka į V. Krėvės muziejų
Straipsnio data 2017-04-05
Balandžio 5 dieną IIIG klasės mokiniai išsiruošė į rašytojo V. Krėvės muziejų. Kadangi būtent dabar per literatūros pamokas nagrinėjo rašytojo kūrinius, tad nusprendė daugiau konteksto žinių sužinoti edukacinės pamokos metu. Pateikiame mokinių mintis, nusakančias jų įspūdžius apie netradicinę pamoką.
Monika rašo: ,,Kai užėjome į laiptinę, man pasirodė, jog tai yra senas, apleistas butas, todėl, ko gero, Krėvės butas mus niekuo nenustebins. Bet aš klydau. Vos tik užėjome į Krėvės butą – jis jau dvelkė paprastumu ir šiluma“.
Rugilė prisipažino, kad sužinojo šį bei tą naujo: ,,Sužinojau naujų faktų apie rašytoją, pavyzdžiui, kad jis bendravo su tuometiniu TSRS užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu. Antras dalykas, kuris mane labai nustebino ir pamalonino, tai, kad galėjau išgirsti dramaturgo balsą, jo mintis bei idėjas gyvai, klausantis balso įrašo. Vėliau mane stebino tik gidas, kuris argumentuotai pateikė savo nuomonę apie Vinco Krėves politinę veiklą po 1940 m. Lietuvos okupacijos“.
Ryšardui įspūdį paliko gido profesionalumas: „Pats gidas buvo garbingo amžiaus vyriškis, kuris buvo tikrai apsišvietęs žmogus. Jis žinojo net menkiausią Krėvės gyvenimo įvykį ir mokėjo jo kūrybą mintinai“, gidas padarė įspūdį ir Deivydui, kuris sakė, kad „mus pasitikęs seneliukas informatyviai ir įdomiai dėstė informaciją, todėl jis gauna dešimtuką“.
Ernestą nustebino Krėvės laisvalaikis: ,,Man Vincas Krėvė atrodo ypač neįprastas žmogus, nes užuot penktadienio vakarais atsipalaidavęs rašytojas atsiduodavo mokslui“. Justyna taip pat liko nustebinta rašytojo pomėgiu mokytis: „Rašytojas buvo gan santūrus ir laisvalaikį geriau praleisdavo tyrinėdamas kitas kultūras ar kalbas, daug laiko skyrė indoeuropiečių persų kalbos tyrinėjimui, o ne leido laiką su draugais ar restoranuose“. Evelina irgi atkreipė dėmesį į rašytojo pomėgius: „Visų pirma nustebino tai, kad tame pačiame name Krėvė nebuvo vienintelis gyvenantis rašytojas, kadangi ten gyveno ir V. Mykolaitis – Putinas bei Balys Sruoga. Su pastaruoju, kaip minėjo ekskursijos gidas, Vincas Krėvė netgi mėgo žaisti šachmatais, taigi, artimai bendravo“.
Jaroslavui labiausiai įsiminė paties rašytojo interviu įrašas: „Nuskabėjo poeto žodžiai apie patriotizmą, Lietuvos laisvę ir pačią Lietuvą, bei jos prikėlimą, bet ne tą prikėlimą, apie kurį visi kalba, o apie tą didingos viduramžių Lietuvos prikėlimą su didžia istorija ir didžiais valdovais“.
Nors eksponatų muziejuje nėra labai daug, tačiau Simonai padarė įspūdį biblioteka: „Didelį įspūdį man paliko jo kabinetas. Užėjus į jį iš karto užkliuvo didelė knygų lentyna, kurioje puikavosi knygos įvairiomis kalbomis: lietuvių, rusų, ukrainiečių ir begale kitų. Sužinojau, kad V. Krėvė turėjo asmeninę 5000 tomų biblioteką“.
Deividas V. pastebėjo, kad ne taip jau ir lengva buvo nuvykti iki muziejaus: „Kelionė į Vinco Krėvės memorialinį muziejų buvo sunki, nes mes ėjome labai ilgą distanciją iki sutarto susitikimo taško ir buvo labai karšta, bet kažkaip pavyko ten nusigauti“. Taigi, toks juokingas Deivido komentaras tik dar kartą patvirtina, kad mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs.
Daivos nuomonė apibendrina visos klasės mokinių pamąstymus apie edukacines išvykas: „Tokios kelionės skatina sužinoti apie asmenybę ne tik iš vadovėlių medžiagos, bet ir išgirsti iš kito žmogaus lūpų“. Jai pritaria ir Danielius, kuris sako, jog ,,teko sužinoti įdomių faktų, įdomu buvo sužinoti tai, kad Lietuvoje nėra spausdinamos visos jo knygos. Teko išgirsti, pamatyti, nusifotografuoti eilių, kurių Lietuvoje jokiame knygyne nesurasi“.
Edita Kazakevičiūtė-Etlioglu
