Šimtadienis „Emilija“

Straipsnio data 2014-02-21

Tradicija tęsiama.

Šiais metais, vasario 21 d., per šimtadienį abiturientai pristatė spektaklį „Emilija“ Antano Vienuolio pjesės „1831 METAI“ ir Juditos Vaičiūnaitės poetinės dramos „Dialogai su Emilija“ motyvais.

Jau savaitę prieš abiturientų kūrybinį vakarą gimnazijos skelbimų lentoje pasirodė informacija apie didikų Pliaterių giminę, jų nuveiktus darbus, kai kurias grafaitės Emilijos Pliaterytės biografijos detales.

Nors spektaklis apie 1831-ųjų metų sukilimą, bet buvo skirtas visiems apyaušriams, visiems kovojusiems už laisvę – šį garbingiausią žmonijos siekį, niekada neišblėsusį lietuvių širdyse. Tik už 20 kilometrų nuo Meilės Lukšienės gimnazijos, Rūdninkų miškuose (Šalčininkų rajonas), rinkosi ir ruošėsi mūšiams 1831-ųjų metų sukilėliai. Čia vyko susivienijimai su kazokais, atakuojamos reguliarios caro kariuomenės gurguolės, traukiančios malšinti sukilimo.

O 1863 metais Rūdninkų apylinkėse vyko aršios kautynės su Rusijos imperijos kariuomene.

1863 – ųjų metų sukilimą mena paminklas, kurio varpas turėtų įsakmiai priminti, kad, pasak Homero, „tauta, praradus laisvę, praranda pusę savo sąžinės, talento ir proto“.

Prieš spektaklį, mokiniai aplankė mūšio vietas, pagerbė šioje laukynėje kritusių sukilėlių atminimą, prie paminklo uždegė žvakes. Filmuota medžiaga savitai sukomponuota su sceniniu veiksmu, su žūtbūtiniame mūšyje žuvusiųjų skausmingu apraudojimu susiejo praeitį su nūdiena.

Amžiną („Tūkstantį metų klumpa ir keliasi rosinantai“) humanistų, idealistų ir svajotojų tragizmq, ryžtą ir viltis „iš pančių ir melo vaduoti – spektaklio temą – poetiškai išryškino ir pabrėžė Janinons Degutytės eilėraštis „Donkichotai“.

Antano Vienuolio istorinę dramą „1831 – ieji“ ir Juditos Vaičiūnaitės literatūrines interpretacijas sukilimo tema sieja pasakojimai, pagrįsti faktais, sukonkretinę, paaiškinę dramų siužetus, istorines užuominas, gal primirštus ar nežinomus vardus, veikėjų biografijas, vietoves, įvykius.

Spektaklis „Emilija“ buvo ne tik abiturientų meninė raiška, bet ir įtaigi istorijos pamoka – įspėjanti – nieko neturėtume pamiršti, nes be istorinės atminties, be tradicijų, be pasiaukojimo, išnyksime šiame vis sparčiau besisukančiame pasaulyje.

„Neužmirškite manęs… Neužmirškite… Neužmirškite…“ maldauja grafaitė Emilija Pliaterytė, kaip kūdikį glausdama kardą prie širdies, palydėta graudžios dzūkų raudos.

Mes negalime pakeisti istorijos, bet galime iš jos pasimokyti – tokia spektaklio idėja, aiškiai atsiskleidusi finale.

Šimtadienio renginyje dalyvavo visa abiturientų klasė. Niekam nepritrūko vaidmenų. Vienų kuriami personažai buvo pirmaplaniai, sudėtingi, pareikalavę daug pastangų: istorinių žinių, emocinės įtampos, sceninės nuovokos, įgimtų gebėjimų, raiškaus balso, plastikos, kitų – epizodiniai, bet dėl to ne lengvesni, nes labai „kondensuoti“ – viename žodyje, vienoje frazėje reikėjo atskleisti kuriamo personažo esmę, visą vidinį turinį.

Ir šių metų abiturientai įrodė, kad kūrybinė galia glūdi pačio žmogaus prigimtyje ir jos priešiškumas teikia begalinį džiaugsmą ir kūrėjui ir aplinkiniams.

Abiturientų kūrybinė ataskaita – savotiška kultūrinė akcija. Kaip visada spektaklį žiūrėjo mokyklos ir kaimo bendruomenė: tėvai, artimieji, ankstesnių laidų abiturientai, rajono lietuvių kalbos mokytojai.

Tradicija vis dar gyva.

Gražina Boguslauskienė, lietuvių k. mokytoja ekspertė